Mata Hari

  • Apie studiją
  • Kodėl Mata Hari?
  • Portfolio
    • Privatus sektorius
    • Viešasis sektorius
  • Naujienos
  • Contact / Susisiekime

Prokuratūros 100-čio renginio identitetas

2019-12-04

Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 16 dieną Lietuvos prokuratūra “LItexpo” centre minėjo 100-ąsias įkūrimo metines. Šiam renginiui sukūrėme 21-ą skirtingos trukmės animuotą vinjetę, rodomą salėje ir šoniuose ekranuose, renginio logotipą ir grafinį stilių, foto sienelę, VIP kvietimus, soc. tinklų viršelius.

Filed Under: Naujienos

Tikros atradimų kelionės esmė yra ne naujų peizažų paieška, bet žvilgsnis į aplinką naujom akim

2019-05-20

R.Jucaičio projektas “Prarasto laiko beieškant” parodai “Keliaujančios raidės 2018”.

 

“Tikros atradimų kelionės esmė yra ne naujų peizažų paieška, bet žvilgsnis į aplinką naujom akim”. Marcelis Proustas

Pasaulinėje literatūroje Marcelis Proustas užima ypatingą vietą – savo kūryba jis ėmė laužyti XIX a. romano tradicijas ir nustatė XX a. literatūros vystymosi kryptis. Laikmetis, kuriuo gyveno Proustas (XIX a. pab. – XX a. pr.), rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas pavadino “Naujaisiais viduramžiais” – iro senieji idealai, politinės kultūros tradicijos, krito tikėjimas kultūra, formavosi nauja socialinė visuomenės sudėtis.

M.Prousto romanų septintomis “Prarasto laiko beieškant” tipografinei interpretacijai pasirinktas neatsitiktinai. Prousto septologijoje tarp tvarkos, laiko trukmės ir pasikartojimo (anot Gérard Genette – trijų esminių pasakojimo dalių) dominuoja anachronija (neatitikimai tarp istorijos laikinės tvarkos ir pasakojimo laikinės tvarkos). Jis priešpastato naracijos ateitį, tapusia dabartimi ir to jo suvokimo, kuris susiformavo praeityje. Rašytojas žaidžia su prolepse (pasakojimu, užbėgančiu pirmyn) ir analepse (pasakojimu, grįžtančiu atgal), bei prolepses įpina į analepses. 

Šie pasakojimo viražai romano tipografiniame objekte interpretuojami kvestionuojant laiko būtinybę – kas bus su naracija ir jos tvarka, jei laiką ir erdvę maksimaliai suspausime?

“Prarasto laiko beieškant” taip pat gerai iliuostruoja pseudolaiko arba kvazilaiko (Günther Müller apibūdintą kaip “Erzahlzeit” – naracijos laiku ir “erzahlte Zeit” – pasakojimo laikotarpiu) koncepciją. Romano leitmotyvu tapo žodis “priversti” – įspūdžiai mus verčia stebėti, susitikimai – interpretuoti, o išorinis jausmų demonstravimas – mąstyti.

Savo gyvenimą laiką mes tvarkome atsižvelgdami į praeitį, dabartį ir ateitį ir tam naudojame tris laikus. Mūsų kūnai gyvena laike – mes atėjome iš, mes einam į ir esame čia. Mes laiką įstatome į erdvės rėmus, nes jis toks nepagaunamas. Mes išradome laiką rodančius laikrodžius, laiką skirstančius kalendorius, kurie yra arba pilni arba tušti (vėlgi apibūdinimui naudojame erdvės sąvokas), posakius (mano diena užpildyta…), patarles apie skrendantį laiką. Mes galime manipuliuoti laikais, juos jungti ir skaidyti, įterpti vieną į kitą, siekdami subtiliau perteikti tai, kas vyko praeityje ar bus ateityje. Kaip ir dažant ar ruošiant maistą, tai derinimo (produktų), maišymo (dažų) klausimas, mokymasis panaudoti tai, ką turime tam, kad perteiktumėm savo patirtį, kuri dažnai yra turtingesnė ir sudėtingesnė, nei galime tai nupasakoti. 

Būtent ribos tarp laikų labiausiai domina M.Proustą, nes būtent čia pasireiškia gyvenimas. M.Proustas yra laiko paribių tyrėjas: paribių tarp vidaus ir išorės, tarp savęs ir kito, tarp individo ir visuomenė, tarp jausmo ir minties.

Antra įdomi septologijos savybė yra jos ženkliškumas. Žodis “ženklas” romanuose “Prarasto laiko beieškant” yra vienas labiausiai naudojamų žodžių. Romanų ciklas pateikiamas, kaip tam tikras įvairių ženklų grupių, kurios organizuojasi į grupes ir jungiasi į vienetus, tyrimas, kadangi ženklai turi savą specifiką ir perteikia vienokio ar kitokio pasaulio materiją.

Šiuos pasaulius apjungia tai, kad jie kuria žmonių, daiktų, materijos skleidžiamų ženklų sistemas. Suprasti tiesą ar ko nors išmokti galima tik iššifruojant ir interpretuojant. O sistemų įvairovė atsiranda todėl, kad patys ženklai yra skirtingi, atsiskleidžia skirtingai, neleidžia savęs iššifruoti vienu ir tuo pačiu būdu ir nėra tapatūs savo prasme.

Ženklų prasmes mes išmokstame ir jie nėra universalių žinių dalis. Išmokti – tai visų pirma taip išanalizuoti materiją, daiktą lyg jie skleistų ženklus iššifravimui ir interpretacijai. Staliu tampama tik tapus jautriu medienos ženklams, gydytoju – ligos simptomams. Pašaukimas – tai visuomet jautrumas tam tikriems ženklams. Viskas, kas mus ko nors moko, skleidžia ženklus, o kiekvieno mokymosi esmė yra ženklų interpretavimas.

Tipografija romano interpretacijoje pavirsta antiženklu, nesuprantamu ženklu, o dar tiksliau – jo fragmentu tokiu, kokiu kažkada buvo egiptietiškas hieroglifas, mesopotamiškas dantiraštis ar šiuolaikiniam žmogui tuo yra Morzės abėcėlė. Šiuo atveju dizainas, kaip kūrimo procesas, tampa “de-sign”, t. y. ženklo naikinimu, kur lotyniškas priešdėlis de… ima reikšti atskyrimą, pašalinimą, panaikinimą. Naikinama, ne tik ženklo forma, bet ir jo prasmė. Ženklų prasmės mokslui semiologijai šie ženklasi (σημείο) tampa antimaterija: suprantamas ženklas priešpastatomas nesuprantamam, prasmė priešpastatoma bebrasmybei. Ar ženklo (ir prasmės) fragmentas gali ką nors priminti bei tapti naujo ženklo (prasmės) užuomazga?

Ženklas yra tai, kas verčia mus mąstyti. Ženklas yra susitikimo objektas, bet būtent susitikimo atsitiktinumas mums garantuoja reikalingumą to, kas verčia mus mąstyti. Kūryba – tai mąstymo proceso pačioje mintyje kūrimas, ir todėl ji turi savyje kažką, kas naudoja prievartą minties atžvilgiu, ją ištraukdamas iš abstrakčių galimybių. Mąstyti reiškia interpretuoti, t.y. ženklą aiškinti, apversti, iššifruoti ir transliuoti.

Kaip pažymi Christel Berger tipografiniai elementai yra kompleksiški dariniai, sudaryti iš trijų semiotinių sluoksnių, kurių kiekvienas savarankiškai geba perteikti prasmę. Pirmą sluoksnį sudaro užkoduota kalba, antras perteikia konotacines kalbos prasmes, trečią sluoksnis – tai tipografikos pagalba perteiktos realybės vizualios formos. Tuo tipografikos trisluoksniškumas sutampa su Ch. Pierce trimis ženklų tipais: skaitymas yra simbolinis veiksmas, tačiau jis gali turėtų ir indekso bei ikoninių savybių.

Romano interpretacija pasižymi ne tik materialiai vizualiu, bet ir koncepciniu daugiasluoksniškumu. Kaip savo knygoje “Meninio teksto struktūra” pažymi žymus estų–rusų semiotikas Jurijus Lotmanas, sluoksniavimas suartina modeliavimo funkcijos, kuria meno kūrinys sąveikauja su realybe, jungimą su žaidybine funkcija, kuri įtraukia į veiksmą. Tai vyksta bent dviejuose plotmėse – kasdieninės veiklos ir žaidimo sąlygiškumo. Tokiu būdu, jungiant sisteminius ir atsitiktinius procesus, meno kūrinys siūlo “turtingesnį” arba “skurdesnį” gyvenimo atspindį (ir abu jie vienodai teisingi).

Tipografinio kūrinio naraciją galima nusakyti panaudojus Gérard Genette komunikacijos modelį – kad įvyktų komunikacija, reikia konteksto (M.Prousto septologijos), naratoriaus (ją interpretuojančio kūrinio autoriaus), naratyvo (kūrinio), adresato (žiūrovo), ryšio (komunikacijos) bei metanaratyvinio diskurso (valdymo funkcijos – naratorius paaiškina pasakojimo tvarką, sandarą ir pan.). Galima teigti, kad analizuojamame tipografiniame objekte metanaratyvinis diskursas panaikinamas, žiūrovas pats interpretuoja naratyvą.

Taikant komunikacijos teoriją, čia galima išskirti ir pagrindinius tipografikos veikimo būdus. Jei tipografika išties yra kodas, ji anot Michael A.K. Halliday, turi įvykdyti tris metafunkcijas. Pirma – mąstymo lygmenyje ji komentuoja arba sustiprina verbalinę teksto žinutę. Antra – tipografikos poveikis yra interpersonalus – ji perteikia kūrėjo emocinę būseną arba prigimtį, jo komunikacinį sąryšį su skaitytoju (žiūrovu). Trečia – grafinis dizainas yra “tekstualus”, jis skirtas vizualiai struktūrizuoti  verbalią žinutę bei išryškinti jos logines struktūras. 

Lyginant su Roman Jacobsen suformuluotomis kalbos funkcijomis, M.A.K. Halliday metafunkcinis modelis aiškina tipografiką siuntėjo, gavėjo, kontekso ir komunikacinės žinutės požiūriu. (R.Jakobsono modelyje įvedami dar du papildomi parametrai – komunikavimo kanalas ir kodas).

M.Prousto septologijos pirmos dalies (“Svano pusėje”) tipografinę interpretaciją galima priskirti prie postmodernistinės ideologijos kūrinių. Anot Ursulos K. Heise postmodernistinis naratyvas pasižymi “naratoriaus ir veikėjo kaip atpažįstamų ar daugmaž stabilių subjektų suskaidymu bei jų išsklaidymu ar fragmentacija įvairiose laikinose visatose, kurios negali būti susietos viena su kita, suderintos ar pateisintos sugrįžimu į skirtingus psichologinius pasaulius”. Šį apibrėžimą galima pritaikyti ir kūrinio (ir per jį autoriaus) ir žiūrovo tarpusavio santykiui.

Praeitis, dabartis ir ateitis nėra kontroliniai punktai, bet akytos mebranos, per kurias vienas laikas įsilieja į kitą. Laikas yra negailestingas ir mirtinas, gyvenimas – tai nuostoliai ir atminties paradoksalumas yra tame, kad ji grąžina mums tai, kas jau buvo, tačiau su sąlyga, jog jūs žinote, kad tai prarasta. Ir kad kažką sugrąžinti, turime suvokti, kad tas kažkas praėjo. Kad transformuoti pasaulį pirmiausia reikia suvokti, kad jis pasibaigė. M.Proustas parodė, kad mes esame laiko mašinos, tačiau jos retai pasiduoda mūsų kontrolei.

M.Proustas prasmės ieškojo ir rado ne išorėje – “terra incognita”, tas nežinomas pasaulis yra mūsų viduje.

///

“The real voyage of discovery consists not in seeking new landscapes, but in having new eyes.” —Marcel Proust

In the world of literature Marcel Proust occupies a special place; he not only changed the 19th century concept and tradition of a novel as a form, but also tailored the 20th century directions for further development of literature. M.Proust was writ-ing in a period of immense social upheaval (late 19th-20th centuries), the era vividly described by the Russian-born philosopher Nikolai Berdyaev as “New Middle Ages”; the era of falling idols, changes in cultural and political traditions, loosing the faith in culture, the era of new social society to be emerged. The choice of typographic interpretation of the seventh “In Search for the Lost time“ by M. Proust was not a coincidence.

In Proust‘s septology between the three elements (according to Gérard Genette the core elements of narration): order, duration and repetition the anachrony (the inconsistencies between the temporal order of history and the temporal order of narration) is dominant. He contrasts the future of narration, which becomes the present and the perception that is formed in the past. The writer plays with prolepsis (a future act is represented as if already accomplished) and analepsis (in which the past event is narrated as flashback), and sometimes prolepsis is entwined into analepsis.

These narrations are interpreted in the typographic object of the novel by questioning the need for time. What will happen to the narration and its order, if we
squeeze time and space to the maximum? “In Search of Lost time” is also a good illustration of the concept of pseudo- or quasi-pagan (Erzahlzeit as described by Günther Müller is narrative of time and erzahlte Zeit is narrative of period). The motif of the novel is “making” where impressions make us watch, meetings make us interpret and the external demonstration of feelings make us think.

We manage our lives in accordance with past, present and future, and we use three tenses to define our lives. Our bodies live in time we come from, we go to and the time we stay here. We put time in the frame of the space, because it is so intangible. We have invented time-telling clocks; time-indicating calendars that are either full or empty (we use spatial concepts to define it), sayings (my day is filled with …), proverbs about flying time. We can manipulate with time, connect and split them, insert one into other in order to subtly convey the actions of the past or the future. Similar to painting or preparing food, a notion of matching (products), mixing (paints); we show how we use our experience which is sometimes by far more complex than words can tell.

M. Proust is mainly focused on time boundaries and limits because this is the place where life plays for full. M. Proust is a researcher of time-boundaries: the division between the inner and the outer, between oneself and the other, between the individual and the society, between a feeling and a thought.

The second interesting feature of septology is a “sign”. The word “sign” in “In Search of Lost time” is one of the most commonly used words. The cycle of the novels is presented as a study of various groups of different symbols that are organized into groups and bound to units, since the signs have their own specifics and convey the matter of one or another world.

These worlds are united due to the systems created by people, objects and symbols. Understanding the truth or to learn something can only be done by deciphering and interpreting. The diversity of systems occurs because the characters themselves are different, they are revealed differently, they safeguard themselves from being deciphered in the same way and they are not identical in their sense.

We can learn the meanings of signs and they are not part of general knowledge. Learning is; first of all, to analyze matter, object as if it spreads signs to be deciphered and interpreted. Carpenter becomes a carpenter when he senses wood signs; a doctor becomes a doctor when he senses symptoms of the disease. Every teaching process is happens to become sequence of signs, and the essence of learning is an interpretation of these signs.

The typography in the interpretation of the novel becomes an anti-sign, rather its fragment like the Egyptian hieroglyph, the Mesopotamian textbook, or the modern the Morse code alphabet. In this case, design, as the process of creativity, becomes a “design”, i.e. y destruction of a sign, where the Latin prefix de … means separating, removing, deleting. Therefore, not only the form of the sign is destroyed but also the meaning as well. For the science of semiotics, these signs (σημείο) become antimatter: an understandable sign is opposed to non-understandable; the meaning us opposed to meaningless. Can the fragment of a sign (and meaning) become a reminder or even a new sign (meaning)?

The sign is what makes us think. The sign is the object of the meeting, but exactly the accidental meeting guarantees us the necessity of what makes us think. Creation is the thinking process of creativity in the very mind, and therefore it has something in itself; something that uses violence against the mind by extracting it from abstract possibilities. Thinking means to interpret, i.e. translate, decode, decipher and spread.

As Christel Berger points out, typographic elements are complex derivatives consisting of three semiotic layers, each of which is self-conveying meaning. The first layer consists of an encoded language, the second represents communicative language skills, and the third layer is the visual form of reality presented with the help of typography. In this way the three-layered typography coincides with Ch.Pierce three types of characters: reading is a symbolic act, but it can also have index and iconic properties.

Novel interpretation is characterized not only by materially visual but also by conceptual multilayerism. As the famous Estonian-Russian semiotic Yuri Lotman points out in his book “The Structure of the Artistic text”, the layering brings together the integration of the simulation function that interacts with the reality of the artwork with the game function that engages in action. It takes place in at least two areas which are conditioned by daily activities and games. Thus, by combining systemic and random processes, an artwork offers a “richer” or “poorer” reflection of life (and both are equally true).

The narrative of a typographic work can be described using the communication model of Gérard Genette – communication is needed, communication (communication) and a meta-narrative discourse (the narrative (narrator) of the narrator (interpreter), narrative (work), the addressee (viewer) of the context (M. Proust septology) management functions – the narrator explains the storytelling order, structure, etc.). It can be argued that in the analyzed typographic object meta-narrative discourse is eliminated; the viewer himself interprets the narrative.

Applying the theory of communication, here it is possible to distinguish the main methods of typographic work. If the typography really is a code, it’s according to Michael A. K. Halliday, has to complete three meta-functions. First, at the level of thought, she comments or reinforces the verbal text message. Secondly, the impact of the typography is interpersonal – it conveys the emotional state or nature of the creator, his communication relation with the reader (viewer). Third, the graphic design is “textual”, it is intended to visualize the structured verbal message and highlight its logical structures.

Compared to Roman Jacobsen’s language functions, M.A.K.Halliday’s meta-functional model explains the typography of the sender, recipient, context and communication message. (Two additional parameters are introduced in R.Jakobson’s model: communication channel and code). The typological interpretation of the first part of M.Proust’s Septology (“Swann’s Way”) can be attributed to works of postmodern ideology. According to Ursula K. Heise postmodern narrative has “narrator and character as recognizable or more or less stable entities segmentation and fragmentation or dispersing them in various temporary universes that can not be linked to one another, aligned or justified the return to different psychological worlds”. This definition can be applied to the relationship between the artwork (the author) and the viewer.

The past, the present and the future are not checkpoints, but the porous membranes, through which time merges into another. Time is merciless and fatal, life is loss and the paradox of memory is that it returns to us but on one condition: when you know that it has been lost. In order to transform the world, one must first realize that it has come to an end. M. Proust proved us to be time machines but less
likely to be controlled.

M. Proust was looking for the meaning and found it not outside the world; terra incognita, the unknown world lives inside us.

Filed Under: Šriftas

Šriftas “Viktoras”

2019-05-18

Pristatome studijoje gimusį šriftą “Viktoras”, sukurtą pagal lietuvių grafikos klasiko Viktoro Petravčiaus (1906 – 1989) charakteringą ir archaiškai individualų šrftą, naudotą meistro graviūrose. Šriftą nemokamas – atsiųskite mums iš skyrelio “Susisiekime” žinutę-prašymą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Filed Under: Šriftas

Roberto Jucaičio kritinės pastabos apie brendingą “Verslo pulse”

2017-10-19

Studijos vadovas Robertas Jucaitis “Žinių radijo” kvietimu dalyvavo laidos “Verslo pulsas” diskusijoje apie prekės ženklus (brendus).

Kaip kuriamas prekių ženklas?

Įprasta manyti, kad prekių ženklas reikalingas tam, kad konkretus produktas išsiskirtų iš konkurentų. Tačiau tai taip pat yra rinkodaros ir reklamos elementa…

Filed Under: Interviu

Maxwellas Sackheimas – reklamos legenda iš Kauno

2017-08-02

Retas žino, klad vienas garsiausių pasaulyje reklamos tekstų kūrėjų (“copywriter”) ir pirmosios pasaulyje kompanijos, parduodančios knygas paštu įkūrėjas gimė Kaune. Taip, Kaune. Tai – Maxwellas Sackheimas.

Jis gimė 1890 m. Simono ir Lenos (Altschul) Sackheimų šeimoje Kaune. Tačiau jau kitais metais šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Niujorke. 1898 m. jiems buvo suteikta JAV pilietybė.

Maxwello Sackheimo karjera reklamos versle prasidėjo nuo pasiuntinuko pareigų “Long-Critchfield” agentūroje Čikagoje. Savo pirmąjį reklamos tekstą jis parašė 1906 m., tai buvo kompanijos “Kendall” arkliams skirto produkto “Spavin Cure” reklama.

1913 m. Sackheimas įsidarbina į “Sears, Roebuck & Company”, kur dirba reklamos vadybininko asistentu, 1914 m. dirba reklamos tekstų kūrėju “J. Walter Thompson”, 1915 – 1919 m. – sekretoriumi “Ruthrauff & Ryan”, kurioje sutinka būsimąjį verslo partnerį Harry Schermaną, su kuriuo 1919 m. sukuria reklamos agentūrą “Sackheim & Scherman”.

1928 m. partneriai savo kompaniją parduoda Victorui Schwabui ir Robertui Beatty.

Tais pat metais M.Sackheimas įsidarbina reklamos vadybininku “Brown Fence & Wire” Klyvlende, kurios prezidentu jis paskiriamas 1944 m.

1945 m. jis sugrįžta į Niujorką ir įkuria antrą savo kompaniją – “Maxwell Sackheim & Co”, kuriai vadovauja iki pat pensijos 1960 m.

Maxwellas Sackheimas sukūrė ne vieną sėkmingą rinkodaros ir reklamos koncepciją reklamos paštu (“Direct Mail”) segmente. Dvi geriausiai žinomos yra “Book-of-the-Month Club” ir “Negative Option Plan.”

“Book-of-the-Month Club” idėja gimė iš Sackheimo ir Schermano 1914 m. sukurtos “Little Leather Library”. Jie sugalvojo po 2.98 $ paštu pardavinėti 30-ies odos imitacija aptrauktais viršeliais knygų rinkinius. Reklamos antraštėje jie parašė “Pinigų nesiųskite!” ir per tris metus šios reklamos dėka pardavė 40 milijonų knygų.

“Book-of-the-Month Club” Sackheimas ir Schermanas įsteigė 1926 m., jos idėja – pardavimai pagal abonementinį mokestį. Pradžioje verslas sekėsi prastai, nemažai užsakymų buvo anuliuota, daug knygų grąžinta atgal.

Tuomet Sackheimas sugalvojo “negative option” planą – prenumeratoriai iš anksto buvo detaliai informuojami apie būsimą knygą, jiems suteikiant 2 savaites knygos atsakyti. Jei per tą laiką prenumeratoriaus neatsiųsdavo pranešimo “Atsisakau”, buvo daroma prielaida, kad jis sutinka gauti naują knygą ir ją jam išsiųsdavo. Ši idėja vėliau ne vieną prekyba paštu užsiimančią kompaniją pavertė milijoniere.

Pačią garsiausią savo reklamą – “Do you make these mistakes in English?” – Sackheimas sukūrė kompanijos “Sherman Cody” anglų kalbos kursams. Reklama buvo naudojama ir nešė pelną net 40 metų.

M.Sackheimas buvo dukart vedęs – 1913 m. birželio 14 d. vedė Sarah Prockter, o 1949 m. spalio 8 d. Sallie Weir. Turėjo du sūnus – Robertą Bentoną ir Shermaną Prockterį. Mirė 1982 m. gruodžio 4 d. nedideliame Largo mieste, Floridoje, eidamas 92 metus.

Parašė dvi knygas – “My First 60 Years in Advertising” (1970) ir ”How to Advertise Yourself” (1978).

1975 m., būdamas 85-erių, išrinktas į JAV “Copywriters Hall of Fame”.

Filed Under: Reklama Tagged With: reklama

Paskaita Klaipėdoje

2017-02-04

Vasario  2 d. Lietuvos marketingo asociacjos (LiMA) kvietimu lankėmės Klaipėdoje, kur “Kultūros fabrike” R.Jucaitis 2 val. paskaitoje dalinosi įžvalgom apie rinkodarą ir grafinį dizainą, apie tendencijas ir ateitį. Beje, anonso tekste įvelta klaida – turi būti ne “6 stigmos vs 6 stigmos”, o “6 sigmos vs 6 stigmos”.

6 stigmos vs 6 stigmos: efektyvumas ir kūryba – Lietuvos marketingo asociacija (LiMA)

2017-02-02, Klaipėda, Kultūros fabrikas Bangų g. 5A, Klaipėda

Filed Under: Paskaitos

Studijos vadovo R.Jucaičio straipsnis “Verslo žinioms”

2017-01-19

Dirbtinis intelektas, neurotinklai ir virtuali realybė 2016-aisiais buvo įdomios, tačiau iki galo neatsiskleidusios technologijos. Pernai neįvyko ir tikrų revoliucijų, tačiau metai buvo dinamiški, ryškiai dominavo paslaugų dizainas, o internete tebesitęsia reklamos, ženklodaros, tipografikos ir skaitmeninės medijos integracija. Naudotojo sąsaja (NS) vis labiau tolsta nuo paveikslėlio ir artėja prie dinaminės sąveikos. (…)

2016 m. internetinio dizaino tendencijos, arba mobiliųjų pergalė

Dirbtinis intelektas, neurotinklai ir virtuali realybė 2016-aisiais buvo įdomios, tačiau iki galo neatsiskleidusios technologijos. Pernai neįvyko ir tikrų revoliucijų, tačiau metai buvo dinamiški, ryškiai dominavo paslaugų dizainas, o internete tebesitęsia reklamos, ženklodaros, tipografikos ir skaitmeninės medijos integracija. Naudotojo sąsaja (NS) vis labiau tolsta nuo paveikslėlio ir artėja prie dinaminės sąveikos.

 

Filed Under: Interviu Tagged With: Tendencijos

Prekės ženklo svarba. Kodėl Lietuvai nesiseka?

2016-01-03

Portalo “BZN start” žurnalistė kreipėsi dėl interviu straipsniui apie prekės ženklo svarbą, nusiuntėme savo nuomonę, bet publikuotas buvo tik mažas atsakymų fragmentas (ir nebe bznstart.lt, o tv3.lt portale). Pateikiame pilnus atsakymus.

Į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, kuriant visiškai naują prekės ženklą ir kaip išlaikyti jo populiarumą?
Pirma reiktų apibrėžti apie kokią sritį kalbame, „verslas verslui“ (B2B), „verslas – valdžios institucijoms“ (B2G) ar „valdžios institucijos – vartotojui“ (G2C) galioja vieni dėsniai, „verslas vartotojui“ (B2C) – kiti. Labiausiai diskutuojama B2C sritis, tad kalbėkime apie ją.

Stipriai konkurencingoje aplinkoje ženklodaros procesas yra maratonas, ne sprintas, todėl reikia apsiginkluoti kantrybe ir pasiruošti ilgalaikiam darbui. Išskyrus tuos atvejus, kai gimsta išties revoliucingi produktai ar paslaugos (pvz. “Segway” (nors jis “Apple” auros ir neįgijo) , “Dyson”, “Skype”), pats svarbiausias dalykas yra, be abejo, siūlomas produktas – jei vartotoją jis sudomins, sekančiu svarbiausiu sėkmės faktoriumi taps jo pavadinimas, ypač jei taikomasi į pasaulines rinkas. Toliau būtų komunikacija, logotipas ir t.t. Tačiau visa tai reikia apgobti tinkama emocija. Todėl stiprūs prekės ženklai apibūdinami ne veiksmažodžiais, o būdvardžiais. Tarp lygiaverčių produktų laimi visada tas, kurio stipresnė emocija ar charizma.

Jei ženklas jau populiarus, jį išlaikyti tegali arba nuolatinis gaminio / paslaugos tobulinimas ir inovacijos (“Apple”, “Facebook”) arba atvirkščiai – konservatyvumas (“Coca Cola”). Tokiu atveju poveikio variklis yra spaudimas reklama, o tai – psichologinis manipuliavimas.

Kas apibūdina prekės ženklo vertę?
PŽ vertė gan subjektyvus, objektyviai nepamatuojamas dalykas. Matyt geriausiai rodiklis yra akcijų kaina biržoje. PŽ vertės nustatymui stambios ženklodaros kompanija sukūrė gausybę modelių – “Interbrand” turi savo, “BrandFinance”, “MilwardBrawn”, “FutureBrand” – savo.

Prekės ženklo galia. Ar galėtumėte įvardinti kas į ją įeina?
Klientų ir investuotojų lojalumas. Bet niekam ne paslaptis, kad IT sektoriuje galioja kiek kiti dėsniai – ženklas gali būti nuostolingas, bet vertingas investuotojų akyse, jei turi didelę naudotojų bazę.

Kokie yra stipriausi lietuviški prekių ženklai?
Alkoholio gamintojų prekių ženklų dėl etinių paskatų neminėsime. Stiprus prekės ženklas – tai visada didesnė pridėtinė vertė, nes lojalus ir nuolatinis pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau. Jei vartotojai PŽ mėgsta, jį sukūrusi kompanija uždirba didesnes pajamas, jos akcijų vertė kyla. Mums vienareikšmiškai įdomiausias lietuviškas šio 25-mečio fenomenas yra „Olialia“.

Lietuvoje daromi reguliarūs bandymai išsiaiškinti, kas geriausias, tai ir „GfK“ (DDB) tyrimas, ir „Metų gaminio“ (LPK), „Metų prekės ženklo“ („Verslo žinios“) ar „Superbrands.lt“ rinkimai. Bėda tik, kad lojalumo PŽ priežastys yra labai nevienodos. Dažni atvejai, kai prie PŽ prisirišama iš būtinybės – pvz., bankininkystėje dominuoja grynai funkciniai kriterijai (geriausios finansinės sąlygos), tai prisirišimas iš išskaičiavimo arba štai iškylama abejotinos verslo etikos dėka („Maxima“ akcininkų ginčas) ar turint praktiškai monopolistinę padėtį („Teo“). Todėl nevadintumėm panašių ženklų populiarumo nuoširdaus vartotojų lojalumo jiems rezultatu. Ir gaila, kad ir kokie stiprūs lietuviški ženklai bebūtų, jie praktiškai neperžengia Lietuvos ribų. Kita vertus, džiugu, kad kyla ir įsitvirtina lietuviški nedidukų gamintojų prekių ženklai – pvz., šokoladas „Naive“, hi-fi audio įrangos gamintojas „LessLoss“, drabužių portalas „Vinted“, „Loftas“ pramogų versle. Na, o tokių sėkmės istorijų, kaip „WhatsUp“, „Snapchat“ ar „Telegram“ fenomenų Lietuvoje dar teks palaukti (nekalbant apie gigantus “Skype”, “Uber” ar “Airbnb”). Aiškiau identifikuojamas silpniausias Lietuvos prekės ženklas – tai pati Lietuva (kaip šalis).

Kokia Jūsų nuomone, yra pagrindinė prekės ženklo keitimo priežastis? (Pizza Jazz virsmas  – P Jazz, Čili kaimas – Forest ir pan.).
Jei atmestume įvairių finansinių ir juridinių manipuliacijų prielaidas, rimčiausios priežastys yra arba kompanijų susiliejimas / pirkimas (Lietuvoje tai gan reta), arba naujos vadovybės su nauja filosofija atėjimas (taip pat reta), tad svariausiu lieka taikymasis prie pasikeitusių (ar besikeičiančių) kultūrinių ar vartojimo tendencijų.

Kokias galėtumėte paminėti prekės ženklo kūrimo klaidas?
1. Nesusiformavusi kompanijos kultūra 2. Ženklodaros specialistų ignoravimas ar nepasitikėjimas jais. 3. Komunikacijos kanalų kaitos tinkamas neįvertinimas (stipriai judame link mobilių įrenginių dominavimo).

Visi žinome bent keletą pavyzdžių, kai konkretus prekių ženklas yra tapęs bendriniu žodžiu (parkeris, gūglinti). Kas tai lemia – atsitiktinumas, sėkmė ar sunkus darbas?
Reikia tapti ir ilgai išlikti savo kategorijos etalonu, o tai reiškia, kad atsitiktinumams čia nelabai yra vietos.

Filed Under: Interviu

Puikus šriftas kavinės brendinimui

2015-09-17

Estetiškas ir šviežias jaunos argentinietės šrifto dizainerės Sabrinos Marielos Lopez (“Typesenses”) 2015 m. sukurtas šriftų rinkinys “Blend”. Jame 21 stilius, tame tarpe ir ornamentiniai variantai. Puikiai tinka kavinės identiteto kūrimui. Nuo 19$.

Blend – Webfont & Desktop font ” MyFonts

Filed Under: Šriftas

Šiuolaikinių dizainerių archetipai

2015-09-14

“Mata Hari” studijos vadovo interviu startuolio “TruckDuck” tinklaraščiui (anglų kalba).

Interview with R. Jucaitis: Archetypes of Modern Designers | TrackDuck

Filed Under: Interviu

  • 1
  • 2
  • Next Page »

Dizaino studija Mata Hari

T. 8612 87011
Pirmadieniais – penktadieniais
9 – 17 val.

Bendradarbiaukime

Geras dizainas ir geri santykiai gimsta bendradarbiaujant, susiekite su mumis ir aptarkime, kuo mes galime jums padėti!

Negalite surasti reikalingos informacijos?

  • Instagram
  • Facebook
  • Linkedin
  • Twitter
© Visos teisės priklauso UAB "Mata Hari"